• GPF
  • Titulinis
  • GPF
  • Spausdinti
  • GPF

Nevėžio ir kitų upių ruožų renutūralizavimo projektų parengimas

2020-04-29 - 2021-10-30

Daugumos Lietuvos upių ekosistemos buvo labai paveiktos XX a. antroje pusėje vykdytos žemių melioracijos ir susijusio upių reguliavimo (tiesinimo, gilinimo). Tai pakeitė upių hidrodinaminius, nešmenų transportavimo ir sedimentacijos procesus, labai sumažino biologinę įvairovę ir apsivalymo galimybes. Kartu su išaugusia tarša tai lėmė reikšmingą upių vandens kokybės pablogėjimą.

Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos įgyvendinimo veiksmų plane, patvirtintame LR aplinkos ministro ir LR žemės ūkio ministro 2017 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-375/3D-312, numatyta „sureguliuotuose vandens telkiniuose, kurie neatitinka geros būklės ar gero potencialo kriterijų, įgyvendinti jų vagų renatūralizavimo priemones, kurios sudarytų prielaidas telkinių būklei gerėti“. Parenkant Nevėžio ir kt. upių (Alantos, Kernavės, Aptekos, Juostos, Juostino, Molainos, Upytės, Įstro, Pyvesos, Marnakos) ruožams įvairias natūralizavimo priemones ir jų skaičių, atsižvelgta į vietos sąlygas, tyrinėjimų ir matavimų rezultatus. Numatant techninius sprendinius vadovautasi šiais kriterijais: 1) numatytų priemonių dermė su aplinka, 2) vietinių natūralių bei ilgaamžių, patikimų statybinių medžiagų panaudojimas, 3) nesudėtingos konstrukcijos ir paprasti įrengimo darbai, 4) įrengto drenažo išsaugojimas, nepabloginant sausinimo poveikio. Projekte numatyti upių renatūralizavimo techniniai sprendiniai:

1. Akmenų bunų įrengimas.

2. Pavienių akmenų sudėjimas vagoje.

3. Gelžbetoninių slenksčių ardymas.

4. Akmenų slenksčių ardymas.

5. Bebrų užtvankų ardymas.

6. Upės vagos valymas.

7. Želdinių sodinimas upės šlaite.

Visos numatytos priemonės turi savo numerį, kuris nurodomas plane ir brėžiniuose. Privažiavimai priemonių įrengimui dažniausiai parinkti per valstybinę žemę. Vietose, kur privažiavimas galimas tik per privačią žemę, yra gauti žemės savininkų ar nuomotojų sutikimai. Vietose, kur nėra privažiavimo prie ardomų bebrų užtvankų, medienos liekanos išnešamos rankomis. Akmenys bunų įrengimui ar sudėjimui į vagą atvežami iš veikiančių karjerų. Sureguliuotų upių ruožų renatūralizacijos procesai yra itin priklausomi nuo upės srovės greičio, todėl planuojant priemones visų pirma dėmesys skirtas tėkmės atkūrimui tose vietose, kur ji stabdoma dirbtinių (gelžbetoniniai ar akmenų slenksčiai, akmenų metiniai) ar natūraliai susiformavusių (bebrų užtvankų, grunto nuošliaužų, šakų, nendrių sąnašų) kliūčių. Dalis nustatytų kliūčių taip pat trukdo hidrobiontų lokaliai migracijai, todėl tokių kliūčių šalinimui teiktas prioritetas. Priemonės neplanuotos upių atkarpose, kuriose jaučiama patvanka, vandens tėkmė labai lėta ir nėra galimybės tėkmės greičiui atkurti. Pakankamos tėkmės ištiesintuose ruožuose, kuriuose nenustatyti savaiminės renatūralizacijos požymiai, suplanuotos priemonės (bunos – platesniuose, gilesniuose ruožuose; pavieniai akmenys – seklesniuose, siauresniuose ruožuose) upės morfologinei ir kartu biologinei įvairovei atkurti. Želdinimas, dėl santykinai didelių kaštų, pritaikytas tik keliose upių atkarpose. Kitur, pagal galimybes, rekomenduojama siekti savaiminio medžių žėlimo, kontroliuojant bebrų populiacijos augimą ir jų poveikį upių būklei. Įgyvendintos priemonės sukurs palankias sąlygas buveinių ir rūšių įvairovei, padidins deguonies kiekį vandenyje, skatins natūralų biogeninių medžiagų apsivalymą, palaikys palankesnį terminį režimą.

Atgal «

© 2009 Viešoji įstaiga Gamtos paveldo fondas. Visos teisės saugomos.

sprendimas: IMODUS